Viskas prasidėjo nuo atsuktuvo ir faneros gabalo... Kai aš, penkiametis pyplys, paėmiau tėčio atsuktuvą ir, pagalandęs jį, tiksliau, kažkiek patrynęs į galąstuvą, faneros lape bandžiau išdrožti bareljefą... Nors vaizduotėje aiškiai mačiau, kaip ir kas turi būti, deja, nei kaltas-atsuktuvas, nei faneros lapas manęs neklausė. Ir dar gavau bart, už jų sugadinimą... Bet noras prakalbinti ir prisijaukinti medį liko.
Labai didelę įtaką mano gyvenime turėjo tai, kad tėtis ilgą laiką dirbo darbų mokytoju. Dažnai, po pamokų, nueidavau į darbų kabinetą ir ką nors darydavau. Tėtis pamokė, kaip tekinti medį, kaip tekinti metalą, kaip pagaląsti kaltą ar kirvį. Netgi, jam nežinant, mufelinėje krosnelėje lydžiau aliuminį, šviną, stiklą... Šlapiame smėlyje pasidaręs formą buvau atsiliejęs žaislinį pistoletą. Bet jis buvo sunkus - kaip tikras! Besimokydamas aštuntoje klasėje, pasidariau baldus savo kambariui: lentyną, spintelę ir patalynės dėžę. Primityvūs tai buvo gaminiai, iš laminuotų plokščių, bet jie dar ir šiandien tebėra!
Vaikystėje visad norėjau būti darbų mokytoju, nes ir mama, ir tėtis jais buvo. Be to, svajojau turėti dirbtuvę ir dirbti su medžiu, o tais gūdžiais sovietmečio laikais lengviausia buvo turėti mokyklos darbinio mokymo klasę. Todėl, baigęs vidurinę, įstojau į tuometinį Šiaulių Pedagoginį institutą, Dailės fakultetą, turėjau tapti braižybos, dailės ir darbų mokytoju. Dailės mokytoju, kaip mama, ir darbų mokytoju, kaip tėtis. Deja, juo netapau. Baigiau tik du kursus, trečią kursą baigiau Dailės akademijoje ir viską užmečiau. Blaškiausi tai šen, tai ten, tai vienoj, tai kitoj srity, bet visada mano darbas buvo susijęs su medžiu.
1995 metais pradėjau drožinėti, pradėjau daryti smulkius darbelius. Iš mamos pasiskolinęs 500 litų ir 300 sukrapštęs savo, nusipirkau universalias medžio apdirbimo staklytes "Meistras". Jomis galima buvo daryti viską: pjauti, obliuoti, lyginti, frezuoti, tekinti, pjauti siaurapjūkliu. Ir dirbau. Ir mokiausi. Pats iš savęs. Įsigijau dideles metalo tekinimo stakles, kurias pritaikiau srieginių-ažūrinių žvakidžių gamybai. tai buvo tai, ko Lietuvoje nieks nedarė. Surengęs savo darbų parodą įstojau į Tautodailininkų sąjungą. Be kūrybos, dar droždavau ornamentus karstams, tai padėjo išlaikyti šeimą. Apie 1998 metus pradėjom gaminti ir į Vokietiją eksportuoti žaislus. Pagaminome didelę partiją žaislų ir negavom pinigų. Sakė, kad dėl kokybės. Netikėjau, maniau tiesiog sukčius pirkėjas. Tada vokietis, matyt, matydamas mūsų potencialą, pasikvietė pas save ir parodė mūsų broką, parodė, kokia turi būti kokybė... Man buvo labai, labai gėda. Ir nuo tada mano kokybės kartelė pradėjo kilti aukštyn ir tik aukštyn. Primityviomis gamybos priemonėmis mes išspausdavom vokišką kokybę. Kaip juokaudavau, jei vokietį pastatyti prie mūsų staklių, jis būtų apsiverkęs ir išėjęs, kur akys mato. O mes dirbom, kaupiau patirtį, gerinom kokybę, pirkau įrengimus. Drožiau detales retro stiliaus baldams, kartais ir pagamindavau kokį stalelį ar spintelę...
1999 metais buvau pakviestas į skulptorių stovyklą Juodkrantėje, Raganų kalne. Tada išdrožiau savo pirmąją skulptūrą. Po keletą skulptūrų darbų yra palikta Lenkijoje, Norvegijoje. Lietuvoje mano darbai gyvena Kelmėje, Kražiuose, Akmenėje, Varėnoje ir Juodkrantėje. O pro mano Laumę Juodkrantėje, ranka rodančią į Raganų kalno ekspozicijos pradžią, pravažiuoja visi važiuojantys į Nidą... Nors dabar ir atitrūkęs nuo šios veiklos, dar tikiuosi sugrįžti ir, bent keletą, skulptūrų išdrožti.
2003 m. įsigijau buvusį kolūkio vaikų darželį, įkūriau įmonę, paėmiau paskolą, nusipirkau naujus įrengimus. Gaminome tuos pačius vaikiškus žaislus ir suvenyrus. Su įmone pradirbau dvejus metus. Tais laikais valdininkai nemylėjo dirbančiųjų. Sukonfliktavom su vietine SODRA, išeidamas trinktelėjau durimis taip, kad tinkas nubyrėjo. Kadangi teisybė buvo mano pusėje, respublikinė SODRA valdyba manęs atsiprašė ir, matyt, pastatė klizmą mūsų rajoniniam skyriui. Mūsų vietiniai biurokratai, tiksliau biurokratės, atsilygindamos iniciavo pilną mokesčių patikrinimą mano įmonėje. Patikrinimas praėjo puikiai, o aš, pasinaudojęs tuo, uždariau įmonę. Tada aš spjoviau į viską ir išvažiavau į Norvegiją. Tris metus važinėjau tenai. Dirbau taipogi su medžiu: balkonai, terasos, vidaus darbai. Ten teko padaryti ir pirmuosius lauko laiptus. Žiemą, būnant namie, pagaminau ir pastačiau kelias laiptines Lietuvoje. Po metų laiptus nuvežiau į Norvegiją. Vėliau, pamatęs, kokia laiptų paklausa Lietuvoje, pradėjau juos gaminti. Tai buvo nauja sritis, bet ją greitai perpratau. Dirbom daug. Būdavo, kad trise per mėnesį pagamindavom ir sumontuodavom po keturias laiptines. Pastatėm daugiau, nei septyniasdešimt, laiptinių. Ir viską nutraukiau. Dėl dviejų priežasčių. Pirma, jos didenybė 2009-2011 metų krizė, antra tai, kad labai pavargau nuo darbo su klientais. Tam, kad gautum užsakymą, tikrai reikdavo pasistengti, pataikauti klientui. Daug kas norėdavo prabangių laiptų už ekonominių laiptų kainą. Darbas pradėjo nepatikti, bet jo nemesti labai spaudė žmona ir draugas, su kuriuo ir dirbom. Kartą gavęs prabangaus brendžio butelį iš patenkintų mūsų laiptais klientų, pasidėjau į seifą ir pasakiau, sau ir kitiems: kai aš, sulaukęs kliento skambučio dėl laiptų, išdrįsiu ištart "atsiprašau, laiptų mes nedarome", baigęs pokalbį atsidarysiu seifą, išsitrauksiu brendį ir švęsiu. Ir švenčiau! Ir nuo tada tapome nebe "Laiptas.lt", o "Kelmas.lt". Ir nuo tada mes darome tik tai, kas įdomu ir malonu dirbti.
Aišku, pereinamasis laikotarpis buvo sunkus, ypač finansiškai. Bet dabar, dėka mūsų visų pastangų, mes tapom vieni geriausių savo srityje. Mūsų gaminiai tapo žinomi ir paklausūs. Geri įrengimai, sugebėjimas jais naudotis ir dvidešimties metų patirtis šioje srityje, leidžia pasiekti ypatingai aukštą kokybę. Stengiamės gaminti kitokius gaminius, nei kiti, arba, bent jau kitaip, nei kiti. Kiekvieną savo gaminuką žymime savo logotipu, kaip mėgstu sakyti, jei meistras nežymi savo gaminių, arba jam gėda už savo kokybę, arba jis prekiauja ne savo darbais. Džiaugiuosi tuo, kad mes prekiaujam tik savo gamybos darbais ir šiuo metu savo asortimente turime virš 150 skirtingų gaminių. O tai, keleto žmonių komandai, tikrai yra daug. Bet mes nestovime vietoje ir, kartas nuo karto, savo pirkėjus pradžiuginame naujienomis.
Tokia, tad, "Kelmo" istorija pagal įkūrėją Aivarą Norbutą...
